Šio rašinio atsiradimą paskatino vidiniai pamąstymai apie tai, kur baigiasi etika ir kur prasideda teisė. Tokios mintys apėmusios ne vieną Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narį, kurie vis dažniau turi žvalgytis per petį, ar koks laikraštis, tingėdamas į sprendimą pažvelgti giliau ir sveikiau, eilinį kartą nepaduos į teismą dėl etikos klausimų.

Klausimas yra tik vienas – ar etikai ir teisei galima dėti lygybės ženklą?

 

Vargu ar rasime įvairiais gyvenimo klausimais vienodai mąstančių žmonių, kurie vienodai suprastų gėrio, gerumo, etikos sampratą. Klasikinė (senovės graikų) etika nagrinėjo klausimą: kaip privalu elgtis, kad gyvenimas klotųsi? Rodos labai paprastas klausimas, į kurį kiekvienas iš mūsų turi savo atsakymus. Būtent tai ir noriu pabrėžti – KIEKVIENAS iš mūsų. Apie etiką gali kalbėti ir turėti savo nuomonę gydytojas, teisininkas, namų šeimininkė. Jie visi bus teisūs, nes turi savo etikos sampratą, kuri gali keistis priklausomai nuo žmogaus intelektinių pokyčių, emocinio išprusimo ir kitų aplinkybių, kurias sudėtinga įvardinti.

Etikos problemas sprendžiaa etikos specialistai, teisinius klausimus nagrinėja teismas. Čia filosofijai jau nedaug erdvės. Galime tik pykti, kad patys tokius įstatymus sugalvojome, patys pritarėme tokių įstatymų veikimui ir patys dėl tų įstatymų įkliuvome. Taigi įkliuvome patys į savo pinkles ir turime su tuo susitaikyti arba, jeigu sugebėtume įtikinti daugumą žmonių, pakeisti įstatymus.

 

Viduje kažkas kužda, kad daugelis imtų abejoti, jog toks sprendimas būtų logiškas. Ir tai normalu. Etika apima daugiau socialinę sritį, tai yra filosofinė sąvoka. Ji retai telpa teisiniuose marškiniuose. Priešingai, būtų lauktinas reiškinys, kai tam tikri etiniai dėsniai ilgainiui persiketų į teisę ir taip būtų užtikrinta visuomenės branda. Tačiau iki to laiko, kol etinės nuostatos yra tik etinės nuostatos – jų neturėtų nagrinėti teismas. Etikos sprendimus galima diskutuoti ir pateikti savo etikos versijas, bet jos negali būti niekaip užginčytos teisme. Tuo atveju, jeigu etikos klausimus nagrinėjanti žmonių grupė tampa per daug atitrūkusi nuo realybės ir keliami reikalavimai jau neatitinka visuotinai suprantamų normų, reikia keisti grupę, o ne paduoti į teismą. Kuriozas gal tai, jog teismas nagrinėja tokius klausimus ir priima savo sprendimus.

Taigi, kai etikos komisija priima savo sprendimą dėl etikos pažeidimo – ji mažiausiai rūpinasi, ar šis pažeidimas turi atitikmenį teisiniuose labirintuose. Iš kitos pusės, kai teismas priima sprendimą, jog komisija priėmė neteisingą sprendimą – susiduriame su kuriozine situacija, kai iš esmės mažiausiai 9 komisijos nariai yra pavadinami žiopliais, kurie nežino kas yra etika. Niekai. Šiuo atveju žmogaus gera savijauta vaikščioti apsinuoginus gatve yra prilyginama viešosios tvarkos pažeidimui. Jeigu etikos komisijos sprendimas buvo pripažintas netinkamu, tai tuo pačiu turime pripažinti, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, jos nariai, turi iš karto pakeisti savo nuostatas ir etikos suvokimą.